Chapter 7
Dangus ir žemė amžini
Original
是以圣人后其身而身先，外其身而身存。非以其无私邪？故能成其私。
Vertimas
Todėl išmintingasis stato save už nugaros, o pats atsiduria pirmoje eilėje; jis pamiršta save, o jo kūnas yra saugomas. Argi ne dėl savo neraštingumo jis gali įgyvendinti savo asmeninį interesą?
Gilus apmąstymas
Apie ką šis skyrius?
Šis skyrius atskleidžia, kaip dangus ir žemė amžina dėl savo neraštingumo – jie negimsta sau, o tarnauja visiems gyviems. Išmintingasis seka šiuo pavyzdžiu: atsitraukdamas jis tampa pirmu, užmiršdamas save – jis save išsaugoja. Jo neraštingumas tampa keliu į asmeninį pilnumą.
Kaip tai susiję su manimi?
Aš dažnai siekiu būti pirmas, geriausias, matomas. Šis skyrius primena, kad tikrasis pirmumas ateina per atsitraukimą, o tikroji vertė – per neraštingumą. Mokausi matyti gyvenimą ne kaip varžytynes, o kaip dovanojimą.
Ką turėčiau daryti šiandien?
Šiandien praktikuosiu vieną neraštingą veiksmą: užleisiu eilę kam nors, padarysiu ką nors nematomai, neieškodamas pripažinimo ar dėkingumo.
Susiję skyriai
Mano apmąstymas
What does this chapter inspire in you? How will you apply it?